Šioje aistringoje bei vaizdingoje literatūrinėje fantazijoje perteikiama ne tik Jėzaus, bet ir iki šiol negirdėta jo tėvo Juozapo kaltės drama, prieš akis nušvinta kasdienis būrio vaikų apspistos kuklios jo Motinos gyvenimas, skaidrūs meilės išmintingajai Marijai Magdalietei jausmai...

Norit sužinoti kiek išgeria Faye Dunaway, Seanas Pennas ir Mickey Rourke‘as? Ar iš tiesų režisierius Werneris Herzogas toks pamišęs? Ar Madonna tais laikais duodavo visiems? Kuo čia dėtas Jeanas Paulis Sartre‘as ir Jackas Kerouackas?

„Krepšininko dienoraščiai“ – klasika tapęs autobiografinis kūrinys, pasakojantis apie jauno, purvinose septintojo dešimtmečio Niujorko gatvėse bręstančio pasiutvaikio gyvenimą. Pasirodžius šiai knygai, Jimas Carrollis tapo tikru literatūros undergroundo dievuku.

J. G. Ballardas (1930-2009) niekada nebuvo bestselerių autorius, tačiau tai vienas garsiausių šiuolaikinių britų romanistų, klasikas, paveikęs šiuolaikinę literatūrą ir kultūrą. Jo kūrybos stilius ir turinys yra tiek išskirtiniai, kad anglų kalboje (kaip nurodoma Collins English Dictionary) netgi atsirado žodis „balardiškas“, kas reiškia J. G. Ballardo kūriniuose aprašytą distopišką realybę, atšiaurias ir slegiančias gyvenimo sąlygas naujose žmogaus sukurtose technologinėse, socialinėse ir kultūrinėse aplinkose.

 Visi juokiasi. Juokis ir tu. Kartu su autoriumi. Dainuok ir šok. NO PORNO!!!“

Taigi, ar privalome iš viso atmesti „pasiją Tikrovei“ kaip tokią? Jokiu būdu ne – užimti tokią poziciją reikštų atsisakyti eiti iki galo, reikštų „stengtis palaikyti regimybę“. Dvidešimto amžiaus „pasija Tikrovei“ buvo problemiška ne dėl to, kad ji buvo pasija Tikrovei, bet kad ta pasija buvo netikra, kad negailestingas siekis anapus regimybės sluoksnių aptikti Tikrovę buvo ne kas kita, kaip tikrų tikriausia strateginė gudrybė siekiant išvengti susitikimo su Tikrove.

 Šiaip ar taip, viskas prasideda nuo muzikos – ir tavo pažintys, ir tavo žalingi įpročiai, ir tavo elgesys lovoje, ir tai, už ką tu balsuoji per rinkimus ir ar apskritai balsuoji. Muzikinis formatas iš tiesų yra elgesio formatas – tau tik taip atrodo, kad tu renkiesi muziką, renkiesi rūbus, ieškai darbo, junginėji televizijos kanalus ir apsistoji ties tuo, kas tau įdomu. Tu pernelyg pasitiki savo nuojauta, savo intuicija, ji iš karto tave išduoda

Kartais net labai turtingų žmonių, ypač moterų, akyse įžvelgiu baisų liūdesį. Jie išauklėti, padorūs, niekada nieko nepasakys, nieko nepažeis. Tada man norisi apkabinti išdžiūvusią senutę – buvusią gražuolę – priglausti jos žilą galvą prie krūtinės, glostyti trumpus baltus plaukus ir guosti: – Na ko tu, mažyte mano, na nusiramink. Nieko, nieko. Na ir kas, ką padarysi! Nusiramink! Mažyte mano!

Knygoje Postmodernusis kapitalizmas aiškinamasi, kaip įmanoma nusakyti postmodernybės būvį modernybės atžvilgiu ir kaip į abu būvius žvelgti kapitalizmo sistemos raidos požiūriu. Remiamasi nuomone, jog kapitalo savidauga ar kaupimas yra esminė kapitalizmo raidą skatinanti galia, kuri įgauna socialinį bei kultūrinį visuomeninės saviorganizacijos pavidalą, o sykiu ir nustato tos saviorganizacijos gaires.