Kartais net labai turtingų žmonių, ypač moterų, akyse įžvelgiu baisų liūdesį. Jie išauklėti, padorūs, niekada nieko nepasakys, nieko nepažeis. Tada man norisi apkabinti išdžiūvusią senutę – buvusią gražuolę – priglausti jos žilą galvą prie krūtinės, glostyti trumpus baltus plaukus ir guosti: – Na ko tu, mažyte mano, na nusiramink. Nieko, nieko. Na ir kas, ką padarysi! Nusiramink! Mažyte mano!

Knygoje Postmodernusis kapitalizmas aiškinamasi, kaip įmanoma nusakyti postmodernybės būvį modernybės atžvilgiu ir kaip į abu būvius žvelgti kapitalizmo sistemos raidos požiūriu. Remiamasi nuomone, jog kapitalo savidauga ar kaupimas yra esminė kapitalizmo raidą skatinanti galia, kuri įgauna socialinį bei kultūrinį visuomeninės saviorganizacijos pavidalą, o sykiu ir nustato tos saviorganizacijos gaires.

„Kristus su automatu ant peties“ – žymiausio XX amžiaus lenkų reporterio, dokumentinės literatūros klasiko Ryszardo Kapuścińskio (1932-2007) reportažų apie Artimųjų Rytų, Afrikos ir Lotynų Amerikos partizanų judėjimus ciklas.

Po dviem epigrafais Aušros Kaziliūnaitės knygoje „20 % koncentracijos stovykla“ lyg dvigubu užraktu paslaptingai tūno penketas poezijos knygos skyrių. Visus juos vienija neabejotina kūrėjos aistra – pažinti pasaulį kaip save ir save kaip pasaulį. Visą tą „pasaulinę“ pažintį naujai sutverti, aptverti ir pertverti raštu – atiduoti skaitytojo nuostabai ir susižavėjimui, ėjimui paraidžiui.

„Prisiminimai apie Kubos revoliucinį karą“ – klasikiniu virtęs Ernesto Che Guevaros pasakojimas apie garsųjį 1956–1959 m. sukilimą, pakeitusį tiek Kubą, tiek ir patį legendinį partizaną – pradėjęs kaip karo medikas ilgainiui jis tapo visame pasaulyje žinomu revoliucionieriumi. Prisiminimai papildyti Che Guevaros dukters, Aleida Guevara March įvadu bei autentiškomis to laikotarpio nuotraukomis.

Pjesė „Antoškos kartoškos“ 2006 m. Šiuolaikinės lietuviškos dramaturgijos panoramoje pelnytai žiūrovų pripažinta reikalingiausia ir iškart įtraukta į Kauno dramos teatro repertuarą.

ATVIRLAIŠKIAI, padirbinti ir surašyti Vilniaus mieste, be jokių ypatingų progų išsiųsti artimiems ir tolimiems bendraminčiams.

1921 m. Jevgenijaus Zamiatino sukurta antiutopija neabejotinai turėjo įtakos tokiems reikšmingiems XX a. kūriniams kaip George’o Orwello „1984“, Ray Bradbury „451° Farenheito“ ir Aldouso Huxley „Puikus naujas pasaulis“.

„Tas, kuris nori pakeisti pasaulį iš esmės, privalo nestokoti gabumų gražiai pateikti bet kokią šlykštynę, šaltakraujiškai pralieti svetimą kraują ir turėti po ranka parankų bei didžiumai priimtiną naują tikėjimą, kurį galima būtų įdiegti žmonėms per tą trumpą atgailos ir baimės laikotarpį, kuris paprastai ateina po didesnių žudynių.“

Visi simptomai beveik tiksliai sutampa: korporacija yra visuomenei pavojingas psichopatas!