Šioje literatūroje viskas yra nekalta – narkotikai, nežabotas seksualinis gyvenimas, įstatymų pažeidinėjimas. Nekalta, nes persunkta stipriu pirmapradžiu gyvenimo geismu ir svaiguliu, leidžiančiu pasiekti „absoliutų nušvitimą“.

Romanas žymi visos Rytų Europos jaunimo kartos, subrendusios amžių sandūroje, pakilimą ir krytį. Tai dar vienos prarastosios kartos – išsilaisvinusios iš iliuzijų, bet nusivylusios (pranc. – désenchantée) „N“ kartos – manifestas.

... tai akademiškai nuodugnus ir morališkai blaivinantis žvilgsnis į JAV užsienio politiką nuo Antrojo pasaulinio karo iki šių dienų. Kiekvieną teiginį, kiekvieną kaltinimą ir kiekvieną išvadą autorius pagrindžia kruopščiai sudaryta įrodymų virtine ir įvertina vadovaudamasis daugiausia atsakomybės reikalaujančiu principu – teise kalbėti tiesą, kad ir kokia nepatogi bei skaudi ji būtų.

... pirmasis pasaulyje autobiografinis pasakojimas, kuriame autorius atskleidžia itin slaptos „ekonomikos smogikų“ grupės gyvenimą ir veiklos metodus.

Paviršius knygoje „Tai Tu“ atstovauja kategoriją „Tu“ ir gali būti tapatintinas su moteriškuoju pradu, kurio daiktiškąją būti kontempliuoja, savo refleksija įgalina egzistuoti ir visomis keturiomis bando įprasminti kategorija „Aš“, save perteikiantis kaip vyriškojo prado atstovą, ramentais į savo paties interpretuojamą ir kuriamą „Tu“ paviršių besiremiantį orą: „man reikia sukurti tave, sugalvoti be/ žodžių, iš nieko sudėti, iš atspindžių/ balose, skruzdžių, liepą linguojančių/ per įkaitusius Vilniaus šaligatvius –/ iš kažko, ką žinau tiktai aš ir tik tu“...

M. Puigas – Argentinos prozininkas, dramaturgas ir kino scenaristas, vienas impozantiškiausių ir paslaptingiausių XX amžiaus Lotynų Amerikos rašytojų.

21 m. amžiaus amerikietį Bretą Eastoną Ellisą 1985 m. skaitytojai atrado kaip kartos šauklį, atstovaujantį devintojo dešimtmečio jaunimui. „Amerikos psichopatas“ tapo antruoju rašytojo karjeros laipteliu – knyga, nors kritikų ir smerkiama už besaikį smurtą, išsaugojo autoriui laikmečio kronikininko vardą. Romane Ellisas užfiksavo amoralią, iš vidaus irstančią visuomenę.

 Visos politinės jėgos tvirtino demokratinei valstybei ir visuomenei būtiną valdžių atskyrimo principą, tačiau tas principas Lietuvoje buvo grindžiamas kitu, esminiu – politinės valdžios atskyrimo nuo visuomenės ir tautos principu, kuris įsitvirtino visose valdžios „šakose“. Ką piliečiai berinktų, valdys tie patys ir taip pat.

Autobiografinis pasakojimas, tiriantis paties ekstremaliausio XX a. žmonijos įvykio – II-ojo pasaulinio karo – įtaką žmogaus psichikai. Kraupioje bado, mirčių ir žmonių žiaurumo istorijoje autorius nuoširdžiai pasakoja, ką jis pats – vienuolikmetis anglų paauglys – patyrė japonų okupuotame Šanchajuje bei Lunghua koncentracijos stovykloje. Be jokių moralės skrupulų fiksuojantis baisias karo žaizdas berniuko sąmonėje, rašytojas sukūrė širdį veriantį perspėjimą žmonijai, pasidavusiai smurto, galios ir dominavimo kultui.

Garsaus prancūzų sociologo ir filosofo Jeano Baudrillardo „Vartotojų visuomenė: mitai ir struktūros“, pasirodė XX a. aštuntajame dešimtmetyje. Knyga, užčiuopusi „vartojimo visuomenės“ pamatines problemas išsivysčiusiose Europos šalyse, pateikia kritinę tokios visuomenės analizę. Jeanas Baudrillardas yra vienas įtakingiausių postmodernizmo teoretikų.