Bene plačiausią ir solidžiausią studiją savižudybės tematika 1999 m. parašęs Grigorijus Čchartišvilis – vertėjas, eseistas ir beletristas, išgarsėjęs stilizuotais detektyviniais romanais ir apysakomis, kurias pasirašo Boriso Akunino literatūriniu pseudonimu. Dviejų tomų veikale „Rašytojas ir savižudybė“ jis apibendrino kolektyvinio žmonijos proto vaisius ir pats įnešė svarų indėlį į savižudybių problematikos tyrimą.

Bandinis priverstas nuolat keisti vieną juodą darbą į kitą, bet šventai tiki –  pelnys literatūrinę šlovę. Jauno bičo galvoje vykstanti nepertraukiama kova tarp neturtingųjų geto realybės ir didingos geresnio gyvenimo vizijos sukuria efektą: skaitytojo mintys nejučiomis įtraukiamos į tą kovą.

„Jidi Majios lyrika – tai neįprastas, o drauge ir labai charakteringas naujųjų laikų pasaulinės kultūros faktas. Poetas rašo kiniškai, bet priklauso kitai tautai – Yi, arba nuosių. Ši daugmaž aštuonių milijonų tauta gyvena kalnų krašte ne per toliausiai nuo Vietnamo ir Tailando. Taigi jis yra dar vienu laipteliu nutolęs nuo mūsų kultūros, tačiau europietis skaitytojas jį supras iš karto.“ Tomas  Venclova

„Gyvūnų išlaisvinimo“ autorius, filosofas Peteris Singeris apnuogina šiurpinančią „pramoninių ūkių“ ir naujų gaminių bandymo procedūrų tikrovę bei siūlo opios socialinės, moralinės ir aplinkosaugos problemos sprendimus. Ši knyga – tai svarbi ir įtikinama duoklė sąžinei, dorai, teisingumui ir žmogiškumui, perskaityti ją būtina tiek šalininkams, tiek skeptikams.

Siurrealizmą, kaip literatūros ir meno judėjimą, įkūrė prancūzų poetas André Bretonas, 1924 m. paskelbęs „Siurrealizmo manifestą“. Į pasąmonę pasinėrę menininkai parodė, kaip keistai, bet puikiai dera tai, kas atrodė nesuderinama. Iki Bretono mirties 1966 metais siurrealizmas jau buvo išplitęs visame pasaulyje ir tapęs vienu ryškiausių XX amžiaus meno judėjimų.

„2666“ Čilės rašytoją R. Bolaño išgarsino kaip postmodernios apokalipsės dainių – savo kūryba jis tarsi žada viltį, bet kuo toliau, tuo labiau ji sklaidosi, o grėsmės ir beprotybės nuojauta stiprėja. Personažai nuolat atsiduria jiems nesuprantamose situacijose, kurios juos tarsi psichologiškai paralyžiuoja, ir tas situacijų nesuvokimas arba jų absurdiškumas kelia baimę ir siaubą.

Trečioji P. Wohllebeno knyga atskleidžia įvairių gyvybės formų sąveikas, kurios yra būtinos gyvybei Žemėje palaikyti. Ar tikrai nukritęs lapas gali paveikti Žemės sukimąsi, o spygliuočiai medžiai – sukelti lietų? Kokį poveikį vieni kitiems daro augalai ir gyvūnai?

Waltas Whitmanas – poetas, įtvirtinęs verlibrą ir įrodęs, kad eilėraštis gali būti nerimuotas. Jo gaivališki tekstai persmelkti gyvenimo realumo pojūčio ir nuoširdaus paprastumo. Žmogus jam  – laisvas ir nevaržomas socialinių luomų, godus gyventi, mėgautis, pažinti, tirti ir stebėtis Žemės ir visos Visatos vaikas.

Lucia Berlin – Amerikos rašytoja, atradusi visai naują kalbėjimo būdą. Ji – nuostabi gyvenimo stebėtoja, stiprios moters, kurios nelepina gyvenimas, tipažas. Dirbdama įvairius darbus ji išlaikė save ir vaikus. Tikros patirties įkvėptos novelės – apie žmones, kurie stengiasi išgyventi, dirba, nepasiduoda. Juokinga ir truputį liūdna, bet kovinga knyga. Sakoma, kad ši autorė – moteriškoji Ch. Bukowskio atsvara.

Pirmasis ir vienas žymiausių vengrų autoriaus kūrinių „Šėtoniškas tango“ – tai į 9 kalbas išverstas žmogaus vizijų, svajonių sudužimo romanas: dabartis nepalieka nė menkiausių vilčių, o ateitis daugiau negu miglota. 2015 laimėtas „Man Booker“, 1994 metais sukurtas kultinis Béla Tarro kino filmas.