„Tai ir yra apsėdimo pradžia, pirmasis prisilietimas: ar sąmoningai ir atvirai įsileidžiame į vidų, ar nepastebime, kaip kažkas ten prasmuko be mūsų žinios. Apsėdimo užkratas gali būti visur, nors tai vadintume nuoširdžiu susižavėjimu, meile, įkvėpimu.“

Lilimų knyga II. Apsėdimai

Pirmoji „Lilimų knyga“ „Akmentakiai“ užsibaigia drama: dingsta ar žūva šėlo būtybė – lilimė – Odė, o jos mylimojo Palinuro gaja (siela) plyšta pusiau. Viena gajos dalis lieka su leisgyviu Palinuru, o kita apsėda Žemėje gyvenantį teatro dailininką Matą ir užstringa čia. Jis gyvena su vudu žyne Folu ir vartoja haliucinogeninius narkotikus, o tai itin komplikuoja lilimo išlaisvinimą iš apsėstojo. Lilimai bando išgelbėti Palinurą nenužudydami Mato. Dėl to jie apsėda skirtingus žmones ir pakliūva į ypatingas būsenas. Romanas kalba apie vudu apeigas, Taro kortas, teatrą ir mirusių sielų – lervų – Žioję.

Gintauto Mažeikio antrame romane „Lilimų knyga 2. Apsėdimai“ apmąstomas apsėdimas kaip reiškinys. Kalbama ne tik apie demonų ar kitų būtybių (lilimų) apsėdimus, bet ir konstatuojama, kad mes visą laiką esame apsėsti – idėjų, ideologijų, svaiginami ir veikiami meno kūrinių, kitų žmonių. Apsėdimai gali būti malonūs, nepastebimi, trokštami, netikėti. Apsėstasis netgi gali pasisavinti apsėdusįjį. Vienas apsėdimas gali apsaugoti nuo kitų apsėdimų. Gyvenimas yra kelionė nuo vieno apsėdimo prie kito. Nebūti niekieno apsėstam – tai iliuzija.

Antroje „Lilimų knygos“ dalyje Apsėdimai“ trumpai papasakojama priešistorė, todėl knygą laisvai galima skaityti kaip atskirą kūrinį. Arba pirma skaityti antrą, kurioje daugiau naratyvo, o po to, norint įsigilinti į kai autoriaus kuriamo pasaulio struktūras ir dėsnius, skaityti pirmąją dalį.

Autorius:

„Romanų ciklas „Lilimų knyga“ yra ne psichodelinis (apie psichikos nukrypimus), o psichedelinis (apie įvairių būtybių sielų nukrypimus). Skirtingi pasauliai – Žemės, Evestros, Babilono, Žiojės, Miegančių teatrų salos, Traramės ir kiti suprantami kaip sielų būsenos. Atstumo tarp pasaulių nėra, tai ne astronominis faktas. Kalbama apie sielų būkles, kurios matuojamos ne metrais, o patyrimo intensyvumu. Todėl vienos būtybės gali apsėsti kitas įvairiu laipsniu, jei tik jos moka naudotis perėjimais – žẽmiais, jei išsiugdo plačias, gilias, atviras vidines tikroves. „Lilimų knygos“ neturi nieko bendra su klasikine moksline fantastika, tačiau atstovauja naujosios keistosios literatūros žanrui ir kartu yra mitokūra ir mitopėja (mitosklaida). O kadangi knygose daug kalbama įvairiausio okultizmo temomis, galima sakyti, kad tai yra keistojo okultizmo romanai. Knygoje veikia kai kurie mechanizmai, aprašyti poststruktūralizmo filosofijoje: išteritorinimas, išerdvinimas, kūnai be organų,  antipsichatrija sąsajoje su ezotericizmu.“

Iš romano:

„Pintė pakvietė Bežiuką, margaspalvį kupstą, pas save į svečius, pavaišino kiaulpienių arbata, paglostė jo vėjuotus čiuptuvus, pabučiavo ir paprašė, ar šis negalėtų padėti surasti Liūną, Mato brolį.

– Na ir kas, jei jį rasiu? Kokia jums iš to nauda? Aš turiu jį apsėsti, pažadinti jo lytinius troškimus. Bet tam aš dar nesu pasirengęs!

– Ne, tu turi jį suprasti. Pasikalbėti, išsiaiškinti, ko jis nori, kodėl Matas taip siekia pas jį grįžti.

– O mums kas?

– Pažadėjau. Viena Ešu mamba, tu dabar nesuprasi, na, tarkime kaip aš – ragana, žiežulė, man patarė.

– Ir kaip jį man rasti? Juokauji?

– Aš jo brolį Matą apsėdau ir... na, kaip sukubė. Turiu jo gaivalingos sėklos, atskiestos vajaus vandenimis. Štai, – ir Pintė ištraukė indelį, pilną besiblaškančio rūko spalvos gaivalo, beveidžio ir bekojo. – Ir dar štai, – ištiesė kitą indą: – Tai Liūno kvapas, ištirpdytas varliašernių taukuose. Nelabai užuosi, bet kaip nors.

– Iš kur gavai Liūno kvapą, sutikai jį?

– Ne, tik išblukusios skaros užuominą. Bet dar galiu nupasakoti vieną keistą Mato piešinį, kuris galbūt veda į Liūno sapnus. Na, bent jau pats Matas taip galvoja.

Pintė apsakė paveikslą, kuriame skurstanti indėnė šiukšliadėžėje randa lūpinę armonikėlę. O gatvėje, kuri visa išmarginta grafičių, gyvena juodaodis berniukas. Jo namai – kartoninė dėžė, visai šalia minėtos didžiulės šiukšliadėžės. Indėnė padovanoja berniukui savo radinį ir taip užsimezga jų draugystė, kur jie vienas kitam padeda.“