Psichologė, fotografė, 4 vaikų mama, vieniša mama ir mokslų daktarė. Aliona savyje geba sujungti daug tapatybių, meistriškai reguliuoti dėmesingo žvilgsnio perspektyvą. Ji rašo jungdama asmenines istorijas su meno kritika, į kritinį tekstą talentingai įterpdama įžvalgų apie motinystę, įprasmindama kasdienybę. Iš „užsiknisusios“ mamos perspektyvos ji po minutėlės pereina į menininkės ar meno kritikės perspektyvas. Jos rašymas liudija gebėjimą keisti žvilgsnio perspektyvą ir distanciją.

Ši knyga yra pavyzdys, kaip visavertiškai jungti skirtingus dalykus viename tekste ir viename gyvenime. Autorė atliepia mūsų bendrą šių laikų prievolę – derinti kelias tapatybes ir daug pareigų bei atsakomybių, besiklojančių vienu metu. Ši knyga apie „tarpdiscipliniškumą“ kasdienybėje, ne tik meno lauke. Be to, autorei nėra savaime suprantamų dalykų. Ji siūlo neskirstyti gyvenimo į „paprasta“ ir „nepaprasta“, „rimta“ ir „nesvarbu“. Jos tikslas – įžodinti savo patirtis ir padėti kitiems padaryti tą patį su savaisiais patyrimais – kad ir pačiais kasdieniškiausiais, į kuriuos, atrodytų, neverta kreipti dėmesio. Aliona Šalaj sako, kad verta.

Autorė: „Knygoje analizuojami reiškiniai – šeimos fotografijos, motinystė, žvilgsnis – yra tokie kasdieniški, įprasti, tartum savaime suprantami, kad dažnai net neateina į galvą jų matyti kaip tokių, apie kuriuos verta kelti klausimus. Mano tyrimai prasideda, kai sustabdau automatizuotą žvilgsnį. Mano šeimos nuotraukos ir tekstai yra elegantiški forma, tačiau jų turinys – nepatogus. Kalbu apie moterų padėtį vyrų pasaulyje. Apie motinystės ir darbų, skirtingų vaidmenų – moters, motinos ir savo srities profesionalės – derinimą. Į nekaltas šeimos nuotraukas galima pasižiūrėt kaip į šeimyninio žvilgsnio priespaudos teritoriją. Tai vaizdai, kurie kuria ir sutvirtina specifinį požiūrį į šeimos moterį: besirūpinančią, šiltą, mielą, jungiančią šeimą, aukojančią savo interesus kitų labui. Mano rašiniai – tai šiaurės grožis, kažkas nepatogaus, atsieto, nejaukaus patirti betarpiškai.

Pavadinime – „Atšiauriu žvilgsniu“ – užkoduotos du pagrindiniai prasminiai akcentai. Svarbi šiaurė – distancija – bei žvilgsnis – perspektyvos, iš kurios žiūrima, apmąstymas. Žiūrėti atšiauriu žvilgsniu reiškia žiūrėti atsiribojus, atsitapatinus. Toks žvilgsnis numato distanciją, atstumą, kuris yra sąlyga pamatyti ir suvokti. Distancija būtina tyrinėjimo žvilgsniu sąlyga. Ne visi reiškiniai atsiskleidžia vienodam žvilgsniui. Kai kurie jų „pasislepia“, jei būna pernelyg tiesmukai ar iš arti nužiūrimi. Todėl svarbu mokėti kaitalioti būdą, kuriuo žiūrima.“

Pagal žanrą ši knyga labiausiai atitiktų gan siaurą anglosaksišką terminą creative critical writing, lietuviškai galima būtų versti „kūrybinė meno kritika“. Tai įdomu, atveria naują požiūrį į fotografijos temą, sujungia namų sferą ir kūrybos bei akademines sferas. Plačiau galėtume šį kūrinį vadinti ir autobiografine proza.

Už šios knygos ištraukos „Tarp magijos ir religijos. Ką Pierreas Bourdieu pasakytu apie fotografuojancias supermamas“ publikaciją autorė gavo Meno kritikos apdovanojimą kategorijoje „Trumpoji forma“ (2023).

Atsiliepimai:

„Eseistiniai Alionos tekstai yra (skolinuosi terminą iš poezijos kritikos) išpažintiniai. Bet puiku, kad jos asmeniškumas tampa antasmeniškas. Ir dar: kalbėdama apie labai skaudžius dalykus, A. su jais literatūriškai flirtuoja. Kaip man tai artima!“
Prof. dr. Alfonsas Andriuškevičius

„Aliona Šalaj parašė apie Mios Engberg filmą „Belvilio kūdikis“ (Belleville Baby). Parašė taip, kaip ir kitus savo tekstus – rodydama, iš kokio konteksto (namai, šeima, fotografavimas, skaitiniai) ateina galvojimas apie ne patį elementariausią dalyką. Man tai atrodo labai svarbus ir retas būdas rašyti akademinius ar panašius į akademinius rašinius.“
Prof. dr. Natalija Arlauskaitė

Leidinį iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba

Leidybos partneris – knygynas „Eureka!“