„Moteris smėlynuose“ – tai kafkiška istorija apie vienišą žmogų, kuris savo noru pasišvenčia betiksliam darbui, tapdamas šiuolaikiniu Sizifu. Knyga sulaukė didelio dėmesio Japonijoje, pripažintų literatų Kenzaburō Ōe ir Yukio Mishimos pagyrų, pelnė Yomiuri literatūros premiją. 1964 m. pasirodė Hiroshio Teshigaharos režisuota romano ekranizacija, Kanų kino festivalyje pelniusi specialųjį prizą. Romanas išverstas į daugiau nei 20 kalbų. Prancūziškas leidimas 1967 m. pelnė geriausios verstinės metų knygos titulą.

Tokijo mokyklos biologas Nikis, ieškodamas reto vabzdžio, apsilanko žvejų kaimelyje. Vietiniai gyventojai, rodydami akivaizdų svetingumą, nuveda jį į namą smėlio kopose, į kurį galima patekti tik virvinėmis kopėčiomis. Kitą rytą kopėčių nebėra, ir Nikis sužino, kad turės prižiūrėti namą nuo slenkančio smėlio ir kartu su name gyvenančia moterimi susilaukti vaikų. Nuo tos dienos jis atsiduoda sizifiškam darbui: kasa smėlį, kad užsidirbtų gurkšnį vandens ir paspruktų iš beprasmybės gniaužtų. Nikis ilgai kovoja su smėlio malūnais ir aistra moteriai, kol galiausiai atsisako bandymų pabėgti, nes supranta, kad grįžimas į senąjį gyvenimą nebesuteiks jam laisvės.

Naujas lietuviškas leidimas verstas iš japonų kalbos, jį papildys vertėjos Jurgitos Ignotienės, šiuo metu rašančios daktaro disertaciją apie K. Abe's vertimus, pabaigos žodis. Jame vertėja apžvelgs autoriaus kūrybą, jos aktualumą šiandien, K. Abe's vertimų į lietuvių kalbą istoriją bei priežastis.

Knygos leidybą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba