Hanas analizuoja nepagarbos reiškinio šaknis šiuolaikybėje ir kuria naujos draugystės politikos viziją.
Nervas klajoklis. Mažasis romanas
Istorija apie paauglę atskalūnę Hedą, po mamos mirties mažame miestelyje ieškančią ryšio su žmonėmis ir dvasių pasauliu, nors tai ir nelengva. Pasijunta homoseksuali, susidraugauja su bendraamžiu mišių patarnautoju Mode – atrodo, jiedu kai kuo panašūs.
Atšiauriu žvilgsniu. Fotografija, feminizmas ir motinystė
Per fotografiją ir motinystės patirtį autorė parodo, kaip tarpdiscipliniškumas veikia ne tik mene, bet ir kasdienybėje – nuolat derinant skirtingas tapatybes, vaidmenis ir keičiant žvilgsnio perspektyvas.
„Kiberiada“ – šmaikščios filosofinės pasakėčios apie alternatyvų viduramžių pasaulį su robotais, gvildenančiais svarbias etines ir technologines žmonijos problemas.
Nerti į motinystę. Patirtimis dalijasi 75 mamos iš viso pasaulio
Atėjo laikas permąstyti motinystę – mažai gerbiamą iš esmės nepažintą teritoriją. Knygoje apie motinystės iššūkius – 75 skirtingos perspektyvos, kokia gali būti motinystė ir kokių gali būti sunkumų. Ši knyga – pasaulio mamų bendruomenės pokalbis, pagarbos aktas visoms mamoms ir durų į tikros motinystės kambarį atvėrimas.
Romaną galima skaityti kaip meditaciją apie laiką, kūną, troškimą – ir apie literatūros gebėjimą išsaugoti tai, kas realiame gyvenime išsprūsta pro pirštus.
„Hiperiono žlugimas“ – tai mokslinės fantastikos romanas, tęsiantis „Hiperiono“ fabulą. Knygoje toliau vystoma piligrimų kelionė pas paslaptingą būtybę Šraiką, o paraleliai atskleidžiami galaktinės civilizacijos – Hegemonijos – griūties ženklai.
Pomirtiniai Braso Kubaso užrašai
„Pomirtiniai Braso Kubaso užrašai“ – unikali satyrinė istorija, pasakojama mirusiojo lūpomis.
Vilnius. Kasdienis gyvenimas Pirmojo pasaulinio karo metais
Pasakojimai apie įdomybių ir kuriozų pilną Vilniaus gyvenimą Pirmojo pasaulinio karo metu, surinkti remiantis to meto laikraščiais ir dienoraščiais. Pirma knyga lietuvių kalba, skirta šio laikotarpio Vilniaus kasdieniam gyvenimui
Laiko aromatas. Filosofinės esė apie meną užsibūti
Apėmus aktyvaus gyvenimo kultui, nebeįmanoma patirti laiko kaip išsipildančio ir prasmingo. Įvaldžius meną užsibūti, gyvenimas įgyja laiko ir erdvės – trukmės ir pločio.