„Kiberiada“ – 15 linksmų, ironiškų ir sąmojingų alegorijų, iš pirmo žvilgsnio atrodančių gana naiviai ir vaikiškai, tačiau slepiančių gilias filosofines, etines, futurologines prasmes. Šį apgaulingą S. Lemo stiliaus bruožą 1965-aisiais, knygai vos pasirodžius, pastebėjo poetas ir kritikas S. Grochowiakas: „Tiesą sakant, „Kibernetiniai nuotykiai“ man atrodo drąsiausia ir svarbiausia Lemo knyga greta nepamirštamo šedevro, pavadinto „Soliariu“. Dar daugiau: „Kiberiada“ daugeliu atžvilgių – pirmiausia pagal prasmių gausą – yra žingsnis į priekį lyginant su „Soliariu“. Kūrinį šaržuojanti stiliaus kaukė paslėps esmę nuo paviršutiniško skaitytojo akių, bet Lemo kūrybos žinovui, kokiu save laikau, tokie kalbos žaidimai ne tik nebus kliūtis, bet ir pasitarnaus kaip
stimulas naujiems apmąstymams.“

Kūrinį pats S. Lemas vadino filosofinėmis pasakėčiomis, kurios pasakoja apie alternatyvų viduramžių pasaulį, apgyvendintą robotų, kiborgų ir kitų išmaniųjų mechanizmų. Pagrindiniai herojai – ne žmonės, o robotai konstruktoriai: šaunusis Trurlas ir racionalusis Klepaucijus. Knygos stuburą formuoja nutrūktgalviški šių priešingų tipažų, geriausių draugų ir varžovų, nuotykiai, nuolat lydimi ginčų apie technologijas ir moralę, visatos dėsnius ir laimę, socialinę pažangą ir meilę. Knygoje gausu poetinių intarpų, žodžių žaismų ir neologizmų, praturtinančių skaitytojų vaizduotę.

Knygos leidybą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba