Literatūriniu Madame Nielsen debiutu tapo romanas „Den endeløse sommer“ nominuotas Šiaurės Tarybos literatūros premijai, išverstas į 9 kalbas, palankiai sutiktas literatūros kritikų, tarp literatūros gurmanų nusipelnęs kultinės knygos vardo.

Romano veiksmas vyksta kaimo idilėje, pusiau apleistame dvare, kur veikėjai – motina, jos duktė, jaunas vyras (kuris dar nesuvokia, kad yra moteris) ir keli nepažįstamieji – susitinka ir išsiskiria tą pačią vasarą, kuri, atrodo, neturi nei pradžios, nei pabaigos. Veiksmas fragmentiškas ir suskaidytas, vasara tampa ne metų laiku, o belaikiškumo ir plaukiojančios tapatybės būsena, trinančia ribas tarp kūno ir dvasios, tarp visų įmanomų žmogaus pavidalų.

„Begalinė vasara“ priskiriama eksperimentinei literatūrai, romano stilistika dažnai lyginama su simfonine muzika, M. Prouste'o ar V. Woolf sąmonės srautu. Beveik nesvarus pasakojimas įsilieja į literatūrinę tradiciją, kurioje prasmę kuria ne siužetas, o pati kalba. Ypatinga romano galia slypi laisvame sąmonės sraute ir poetinėje sintaksėje. Ilgi sklandūs sakiniai, dažnai užimantys ištisus puslapius, ištirpdo tradicinę pasakojimo formą ir siūlo ritmišką, beveik muzikinį skaitymo būdą. Svarbus pasidaro ne pats pasakojimas, o būsena – meditatyvus ir jausmingas įspūdžių, prisiminimų ir svajingų žvilgsnių srautas. Lingvistinis perteklius tuo pat metu kuria paslėptą melancholiją, kuri leidžia manyti, kad viskas, kas gražu ir tikra, išnyksta tą pačią akimirką, vos tik pasirodo. Skaitytoją apima begalinio laiko pojūtis, kartu jis jaučia nenumaldomą judėjimą, artėjimą prie pabaigos.

Iš skaitytojų Madame Nielsen reikalauja kantros ir atsidavimo, tačiau mainais siūlo vieną intensyviausių ir jausmingiausių romanų šiuolaikinėje Danijos literatūroje. Nedidelė apimties knygą galima skaityti kaip meditaciją apie laiką, kūną, troškimą – ir apie literatūros gebėjimą išsaugoti tai, kas realiame gyvenime išsprūsta pro pirštus.

Madame Nielsen (g. 1963, tikr.Clausas Beckas-Nielsenas) – bene provokatyviausia, spalvingiausia ir įdomiausia Skandinavijos menininkė, performatyviu žaismu pavertusi ne tik savo kūrybą, bet ir patį gyvenimą. Žmogumi orkestru vadinama Danijos prozininkė, poetė, muzikantė, dainininkė, videomenininkė, teatro režisierė, aktorė ir performansų kūrėja, nuolat eksperimentuodama scenoje ir knygų puslapiuose, trindama žanrų ribas, fikciją suliedama su tikrove, tą patį darė ir realiame gyvenime – metė drąsų epatažinį iššūkį tradiciniam asmenybės, grožio ir tikrovės suvokimui.

Knygos leidybą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba