Autobiografinis pasakojimas, tiriantis paties ekstremaliausio XX a. žmonijos įvykio – II-ojo pasaulinio karo – įtaką žmogaus psichikai. Kraupioje bado, mirčių ir žmonių žiaurumo istorijoje autorius nuoširdžiai pasakoja, ką jis pats – vienuolikmetis anglų paauglys – patyrė japonų okupuotame Šanchajuje bei Lunghua koncentracijos stovykloje. Be jokių moralės skrupulų fiksuojantis baisias karo žaizdas berniuko sąmonėje, rašytojas sukūrė širdį veriantį perspėjimą žmonijai, pasidavusiai smurto, galios ir dominavimo kultui.

Garsaus prancūzų sociologo ir filosofo Jeano Baudrillardo „Vartotojų visuomenė: mitai ir struktūros“, pasirodė XX a. aštuntajame dešimtmetyje. Knyga, užčiuopusi „vartojimo visuomenės“ pamatines problemas išsivysčiusiose Europos šalyse, pateikia kritinę tokios visuomenės analizę. Jeanas Baudrillardas yra vienas įtakingiausių postmodernizmo teoretikų.

... grotesko, ironijos ir intelekto skalpeliu perskrodžia kraujuojančius nupoliruotos visuomenės vidurius. Jis – profesionalus kraštutinių sprendimų meistras, todėl jo herojai gauna vienintelę galimybę išgelbėti savo gyvenimus – nedovanotiną klaidą.

 2009 metų pradžioje žurnalas „Time“ sudarė globalios finansų krizės kaltininkų sąrašą... Atėjo metas pateikti ir lietuvišką sąrašą...

Šioje aistringoje bei vaizdingoje literatūrinėje fantazijoje perteikiama ne tik Jėzaus, bet ir iki šiol negirdėta jo tėvo Juozapo kaltės drama, prieš akis nušvinta kasdienis būrio vaikų apspistos kuklios jo Motinos gyvenimas, skaidrūs meilės išmintingajai Marijai Magdalietei jausmai...

Norit sužinoti kiek išgeria Faye Dunaway, Seanas Pennas ir Mickey Rourke‘as? Ar iš tiesų režisierius Werneris Herzogas toks pamišęs? Ar Madonna tais laikais duodavo visiems? Kuo čia dėtas Jeanas Paulis Sartre‘as ir Jackas Kerouackas?

„Krepšininko dienoraščiai“ – klasika tapęs autobiografinis kūrinys, pasakojantis apie jauno, purvinose septintojo dešimtmečio Niujorko gatvėse bręstančio pasiutvaikio gyvenimą. Pasirodžius šiai knygai, Jimas Carrollis tapo tikru literatūros undergroundo dievuku.

J. G. Ballardas (1930-2009) niekada nebuvo bestselerių autorius, tačiau tai vienas garsiausių šiuolaikinių britų romanistų, klasikas, paveikęs šiuolaikinę literatūrą ir kultūrą. Jo kūrybos stilius ir turinys yra tiek išskirtiniai, kad anglų kalboje (kaip nurodoma Collins English Dictionary) netgi atsirado žodis „balardiškas“, kas reiškia J. G. Ballardo kūriniuose aprašytą distopišką realybę, atšiaurias ir slegiančias gyvenimo sąlygas naujose žmogaus sukurtose technologinėse, socialinėse ir kultūrinėse aplinkose.

 Visi juokiasi. Juokis ir tu. Kartu su autoriumi. Dainuok ir šok. NO PORNO!!!“

Taigi, ar privalome iš viso atmesti „pasiją Tikrovei“ kaip tokią? Jokiu būdu ne – užimti tokią poziciją reikštų atsisakyti eiti iki galo, reikštų „stengtis palaikyti regimybę“. Dvidešimto amžiaus „pasija Tikrovei“ buvo problemiška ne dėl to, kad ji buvo pasija Tikrovei, bet kad ta pasija buvo netikra, kad negailestingas siekis anapus regimybės sluoksnių aptikti Tikrovę buvo ne kas kita, kaip tikrų tikriausia strateginė gudrybė siekiant išvengti susitikimo su Tikrove.