Tomas Šaltmeris – draugams Tomsuons –  po daugybės kelionių ir darbų, dirbtų Lietuvoje ir JAV, reemigravo ir Palangoje įkūrė restoraną „Palongė“. (Ne veltui jis nuo vaikystės eksperimentavo su alaus ir vyno gamybos būdais – jau tada linko prie gaminimo!) Jeigu jis kalba arba rašo, tai tik žemaitiškai, telšiškių tarme. Ir jo tikrų ir juokingų patyrimų knyga bus žemaitiškai! „A noji? „Syki Amerikuo“ i kėtas Tomsuona istuorijis“.

„A noji?“ – tai žemaitiškas pasakymas, atsiklausimas, reiškiantis: „ar gerai?“, „ar ne?“, „ane?“. Jeigu suteikiamas pritarimas, sakoma „noji“. Jeigu nepritariama, sakoma „m-m“ ir purtoma galva. Galima pradėti mokytis žemaičių kalbos ir nuo šio pasakymo.

***

Tomsonas nuo vaikystės daugybę kartų skaitė Kerouacko „Kelyje“, o tai ir įkvėpė jį ieškojimams. Redaktorės sako, kad primena Hunterio Thompsono „Baimę ir neapykantą Las Vege“, tik žemaitiškai.

Šaltmerio tekstui būdingas subtilus devyniasdešimtinių dutūkstantinių laikmečio psichologinis ir kalbėjimo manieros pjūvis, atskleidžiantis lietuvių emigrantų išgyvenimus, adaptacijas, liminalines būsenas, konfliktus, polėkius bei svajones, taip pat ironija, kurią gali justi ne tik žemaitis skaitytojas.

Telšiškių darbo emigranto JAV realybė yra perteikiama per sunkiausius išgyvenimus, slaugo darbus senelių prieglaudoje, naktinius darbus valytoju, taksistu, statybininku, dažytoju, vėliau – ir valymo paslaugų bendrovės bendrasavininkiu. Sudėtingumo ir juokingumo prideda tai, kad veikėjas atvyksta į šalį visai nemokėdamas kalbos ir mentalitetas gerokai skiriasi nuo amerikiečių.

Pasakotojas iš postsovietinės šalies nesusidūręs su automobilio draudimu, nėra matęs mašinų automatine pavarų dėže, bet jam visai nieko tokio nueiti į kirpyklą juodaodžių rajone, o to, pasirodo, jokie vietiniai baltieji nedaro. Kūrinyje per subtilų humorą ir su bendražmogiška pagarba atsiskleidžia kultūrinių skirtumų paradoksai.

Autorius į šiuos pasakojimus sudėjo tai, ką jis ir jo priimti gyventi 16 telšiškių patyrė ir išgyveno emigracijoje. Kūrinys dokumentuoja devyniasdešimtinių ir dutūkstantinių mąstyseną ir gyvenseną, kuri šiandien yra jau sunkiai prisimenami ir apčiuopiami. Tai tarsi veidrodis, parodantis, kokie mes buvome dar visai neseniai. Ir tai parodyta su šypsena ir su meile, priimant, nekompleksuojant.

Jeigu tiksliau, Tomo tarmė ne „gryna“ tarmė, bet telšiškių tarmės slengas, nes Tomo kalba patyrusi pasaulio kalbų ir lietuvių tarmių ir norminės kalbos įtakos. Redaktorės nesistengė sudėti žemaitiškus ženklus ar keisti visur žodžius į žemaitiškus. Autorius to ir nebūtų leidęs! Kalba liko, kokia ir buvo. Sakoma, kad perskaičius šią knygą, kas ir kas būtum, žemaičiai priims kaip savą. Visos baikos čia yra išgyventos iš tikrųjų. Bet po jomis dar eina ir įžvalgos sluoksnis.