Kokia yra pasakojimo apie meną tradicija Lietuvoje? Kas ir kaip rašo mūsų dailės istoriją/as? Kas disciplinuoja pasakojimus? Kaip veikia pasakojimus sucementuojančios sąvokos? Knygoje apžvelgiami ir kritiškai įvertinami būdingiausi lietuvių dailės kritikos ir dailėtyros terminai, populiarūs (daugiausiai Vilniaus) meno sistemoje, apytikriai nuo 1990-ųjų iki šių dienų ir liudija kapitalizmo įsigalėjimą žmogaus psichikoje.

Tai pirmasis tokios apimties sąvokų kapitalizmui skirtas veikalas Rytų Europoje nuo Kanto laikų, parašytas žaisminga dialogo forma bandant išryškinti terminus, tariamai žyminčius „estetinius reiškinius“, kur siaurąja prasme suvokiama estetika virsta universalia, nekvestionuotina, „objektyvia“, tačiau iš tiesų atspindinti valdančiosios klasės pozicijas, struktūruojančias meno sistemos ideologinį pamušalą.

Tai tekstinis monstras, negailestingai atveriantis tam tikrų dailės aplinkos terminų vartojimo ypatumus: atsiradimo aplinkybes, kilimą, devalvavimą, keitimą kitais, neva tikslesniais terminais, jų sąsajos su konkrečiomis interesų grupėmis bei plačiąja geopolitine ir sociokultūrine aplinka.

Knyga skirta plačiam skaitytojų ratui: tiek psichodarbininkams, tiek daugiau ar mažiau buržuaziniams skaitytojams, tiek skęstantiems sąvokų vartojimo liūne idealistams, tiek savo munduro garbę ginantiems meno bei akademinės sistemos veidmainiams, tiek kultūriniams darbuotojams, tiek kontrkultūros darbininkams – visiems, gebantiems prisigaminti prasmės, o po to nežinantiems, ką su ja daryti.

R. D.: Skirtingai nuo Marxo „Das Kapital“, K. Šapokos ir R. Diržio „Das Kapital“ [der Konzepte] būtų privalomas atributas kiekvieno automobilio „bordačioke“.

K. Š.: Mūsų knygos idėja ir yra parodyti meno sistemos kalbos (terminų) naudojimo „mechanizmus“, tarsi rentgeninę schemą.