Romanas „Prarasti pėdsakai“ parašytas keliaujant po Lotynų Ameriką ir vaizduoja kelionę utopijos link. Jaunas muzikantas leidžiasi į ekspediciją po džiungles, kad atrastų primityvių muzikos instrumentų, vis dar naudojamų vietinių gyventojų. Europos kultūroje užaugintam herojui kelionė įgauna kur kas gilesnę prasmę. Nusivylęs šiuolaikiniu pasauliu, vis dar prisimenantis Antrojo pasaulinio karo žiaurumus, jis yra tikras, kad pasaulis patiria civilizacijos ir kultūros krizę. Ekspedicija virsta kelione per epochas – nuo šių dienų iki baroko ir konkistadorų laikų, galop net iki žmonijos pradų. Herojų įkvepia viešnagė pirmykštėse džiunglėse, sąlytis su laukine gamta ir joje gyvenančiais čiabuviais. Jų gyvenimas, pavaldus primityviam ritmui, dera su gamta ir bendruomene, kuriai reikalingas kiekvienas žmogus. Čia kuriama utopija – miestas neprieinamose džiunglėse, prarastas rojus, kuriame žmonės patys nustato savo teises ir pareigas. Muzikantas įsimyli vietinę merginą ir nori pasilikti, tačiau grįžti į prarastą rojų neįmanoma...

Knygos leidybą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba