Dženlis Ai, gimęs Žemėje, atvyksta į nesvetingą, amžino įšalo kaustomą Geteno planetą su misija – įtikinti geteniečius prisijungti prie Ekumenės, vienijančios daugiau nei aštuoniasdešimt pasaulių. Atvyksta vienas, nes „vienas ateivis – įdomi keistenybė, du – jau įsiveržimas“. 
       Atvykėliui sunku suprasti Geteno visuomenę – pirmiausia dėl to, kad žmonės čia belyčiai, jie lytį įgyja tik porai dienų per mėnesį ir patys iš anksto nežino, kuris iš partnerių taps vyru, o kuris – moterimi. Dženlis neperpranta, kaip funkcionuoja ši visuomenė, ji pernelyg skiriasi nuo jam pažįstamos. Nenumano gresiančių pavojų. Nesupranta ir Estraveno – vienintelio, kuris juo patiki ir trokšta, kad jo misija būtų sėkminga. Jiedviem teks įveikti šimtus mylių per ledyną, per pūgas, per stingdantį speigą, kad įsitikintų: skirtybės netrukdo draugystei ir meilei.

1969 m. parašiusi fantastinį romaną „Kairė tamsos ranka“, Amerikiečių rašytoja Ursule Le Guin įstitvirtino tarp svarbiausių žanro kūrėjų. 1970 m. knyga laimėjo Hugo ir „Nebula“ apdovanojimus, vėliau kultinio mokslinės fantastikos žurnalo „Locus“ apklausoje pateko į geriausiųjų trejetuką – kartu su Franko Herberto „Kopa“ ir Arthuro C. Clarke’o „Vaikystės pabaiga“. Ši knyga dėl ryškių veikėjų emocinių portretų ir socioginių autorės įžvalgų įrašyta į intelektualiosios mokslinės fantastikos analus.

 Le Guin, dar labiau nei J. R. R. Tolkienas, kilstelėjo fantastikos žanrą iki aukštosios literatūros.

Harold Bloom, literatūros kritikas

Le Guin, kaip ir visi didieji rašytojai, pakviečia mus į įsivaizduojamus pasaulius, iš kurių į savąjį grįžtame atsigavę, palengvėjusia širdimi.

„The Boston Globe“

Ursula K. Le Guin – širdies alchemikė.

David Mitchell