Joanna Gierak-Onoszko

27 Tobio Obedo mirtys

2022 / Iš lenkų kalbos vertė Irena Aleksaitė /

  • Rezultatas: 5/5.
  • 1
  • 2
  • 3
  • 4
  • 5
Rezultatas: 5/5 (Balsai: 1)

Dėkojame už nuomonę.

Jūs jau balsavote. Balsuoti galima tik vieną kartą.

Jūsų įvertinimas pakeistas.

Tai universali istorija apie nuodėmę ir nusiklatimą be bausmės. Šis lenkų autorės reportažas, parašytas taip, kad artimas grožinei literatūrai, apie dar visai neseniai Kanadoje gyvavusią autochtnų vaikų pažeminimo ir išnaudojimo sistemą. Nusikaltimus vykdė ir Katalikų bažnyčia. Dėl to Popiežius šiemet vyko ten atsiprašyti tų žmonių. Šiandien žinome, kad tokių mokyklų suskaičiuota šimtas trisdešimt šešios. Jose uždaryti gyveno mažiausiai šimtas penkiasdešimt tūkstančių vaikų.

„Pirma mokyklos diena prasidėdavo nuo plaukų kirpimo, kartais pirmojo gyvenime. Mažylius skusdavo plikai ar bent trumpai nukirpdavo. Vaikams tai kėlė baimę, nes pagal daugelio autochtonų tautelių tikėjimą žmogaus asmenybė gyvena jo plaukuose. Supinta kasa simbolizuoja kūno, proto ir sielos vienybę. Stiprūs, blizgantys plaukai yra jėgos atspindys, jie nukerpami, kai šeimoje nutinka mirtis. Nukirpta galva reiškia, kad nutiko nelaimė. Tačiau kirpimo mašinėlę laikančios rankoms nelabai tie dalykai rūpėjo.“

„Lengviausios aukos buvo pirmokai ir darželinukai, labiausiai išsigandę. Jų pasitikėjimą galėjai pelnyti šypsena ir palankumu. Nenormaliai priešiškame pasaulyje vaikai linko prie gerų policininkų su sutanomis ir gerų policininkių su abitais. Dėkingumą pirkdavo ir mielaširdyste, tai yra kiek lengvesnėmis bausmėmis.
     Jei tai nepadėdavo, likdavo dar kai kas – maistas. Visuotinai priimta valiuta už seksą su vaiku buvo papildoma duonos riekė. Vyresni vaikai nebuvo tokie patiklūs ir dažnai ilgiau pakeldavo badą, todėl juos tiesiog paimdavo jėga. Ataskaitoje užfiksuota, kad vaikus užpuldavo prie klausyklos, užmesdavo maišą ant galvos, vidury nakties pasišaukdavo į dušą.“

„Kaip kad baltoji mokytoja iš Monrealio, kuri pirmą mokslo metų dieną vaikus aikštėje pasitiko su dirbtinėmis plunksnomis ant galvos. Tai nebuvo tikra puošmena, iškilmių plunksnų karūna, o tik juostelė su keliomis plunksnomis. Panašias juosteles ji išdalino vaikams. Kai kurie jas užsirišo ir nuėjo žaisti su draugais. Bet buvo tokių, kurie pasipiktino, ketino jas suplėšyti.
     Mokykla aiškino, kad tai turėjo būti smagi įžanga į pamokas apie kultūrinį vietos tautų paveldą. Bet kaip galima sąžiningai mokyti istorijos, iš svetimo skausmo padarius kostiumą?“

          

Joanna Gierak-Onoszko

Iki 2018 m. žurnalistė daugiausia dirbo savaitraščiui „Polityka“, taip pat savo reportažus spausdino žurnaluose „Duży Format“, „Piśmo. Magazyn opinii“, „Non/Fiction – neriegularnik reporterski“ ir kt. Už tekstą apie tarptautinę šuns evakavimo akciją iš Alepo apdovanota „Festiwal Wrażliwym“ premija už geriausią spaudos reportažą (2017). Nominuota lenkų-vokiečių Tadeuszo Mazowieckio žurnalisto apdovanojimui už reportažą apie gydytojus ir savanorius, Berlyne padedančius pabėgėliams (2015). Varšuvos universiteto ir Lenkų reportažo mokyklos absolventė.

Ji domisi antraplaniais herojais. „27 Tobio Obedo mirtys“ – jos pirmoji knyga, apvainikavusi dvejus Kanadoje praleistus metus.

Nuomonės